ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais

  8.00, 10.00,
12.00, 18.00 val.
 

Šiokiadieniais

  8.00, 18.00 val.
 
 

NUOTRAUKŲ GALERIJA

Į albumą >>

GARSO IR VAIZDO ĮRAŠAI

 


 

 


 

XV EILINIS SEKMADIENIS

MT 13, 1–23 „SĖJĖJAS IŠSIRENGĖ SĖTI“

      

 Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. 
    Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie netrukus sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiuvo. Kiti grūdai nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. 
    Kas turi ausis, teklauso!“ 
   [Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ 
    Jėzus atsakė: „Jums leista pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neleista.
Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: 
    'Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau'. 
    Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo. 
    O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi kalbant apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. 
    Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis lengvai atpuola. 
    Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. 
    Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.]

   


 

Liepos mėnesio vidurio Evangelija mus moko, kad Dievo Žodis yra sėkla, o mūsų širdys ir protai – žemė.

Jėzus, kalbėdamas žmonėms apie Dievo karalystę žemėje, išgyveno ne pačius geriausius laikus. Rašto aiškintojai, fariziejai ir kunigai - visi buvo nusistatę prieš jį. Sinagogų durys būdavo užtrenkiamos, kai Jėzus vos pasirodydavo. Taigi  kas beliko jam?  Tik pakrančių žmonės ir paprasti žvejai, kurie godžiai klausė jo žodžių.  Tiesa, ne maža dalis buvo ir tokių, kuriems Jėzaus žodis ne tiek daug jau ir rūpėjo. Pašlijusi sveikata juos ginė  Jėzaus artumon,  o tik paskui  jie pradės gilintis į žodžius, kurie išeina dabar iš Jėzaus lūpų.

Kartą viena afrikietė moteris iš Angolos atvyko į JAV. Jos vardas buvo Marija. Nuo jos veido niekada nesitraukė šypsena. Kartą ji užėjo į bažnyčią, kur vyko evangelizacinės dienos. Čia buvo kalbama, kaip geriau pasiekti šiandienos žmogų Evangelijos žinia: skrajutėmis, sms žinutėmis, reklaminiais stovais ir t.t.  Ją pastebėję žmonės paklausė: - „ O kaip visa tai daroma tavo bažnyčioje Angoloje?“  „Mano bažnyčioje Angoloje, - po akimirkos susimąstymo atsiliepė Marija, -  mes nedaliname gatvėje skrajučių ar kitų misijinių programų. Mes tiesiog nusiunčiame į tam tikrą vietovę  gyventi krikščionių šeimą. Tada aplinkiniai pamatę, ką reiškia būti krikščionimi, nusprendžia patys, kaip toliau gyventi jiems.“

Taigi kiek mūsų gyvenimas yra palaimintas Dievo malone, šimteriopai, šešiasdešimteriopai, ar trisdešimteriopai, priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų. Čia nėra vietos piktam likimui, apie likimą kaip tokį Jėzus Evangelijose niekur nekalba. Jėzaus žinia pasauliui yra paprasta - tik žmogus yra savo gyvenimo laimės kalvis, jei tą laimę kala Dievo akivaizdoje ir pagal Jo įsakymus.

  

Egidijaus Armašiaus homilija  

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal | Į viršų

© Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko parapija, 2014
Sprendimas: Andy