III EILINIS SEKMADIENIS. „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė” (Mt 4, 16). Kun. E. Arnašiaus homilija

2017-01-22
Homilijos >>

Trečiojo  metų sekmadienio Evangelija mums pasakoja Jono Krikštytojo darbų ir veiklos pabaigą Jo suėmimu. Tai nėra liūdna žinia Išganymo istorijos metraščiuose. Ši žinia primena: kai uždaromos vienos durys, tuo pačiu metu atsidaro kitos mūsų gyvenimo durys ir net langai, kad matytume ir veiktume dar plačiau. Tos kitos mūsų gyvenimo durys ir langai yra Jėzus, Jo skaisti šviesa, kurią priimame ir liudijame kasdien malda ir darbais, yra pati šviesiausia kelrodė žvaigždė net pačioje audringiausioje mūsų gyvenimo jūroje, bei naktyje.

Šventoji Motina Teresė yra viena iš tos šviesos skleidėjų. Ji savo gyvenimo pavyzdžiu ištraukė ne vieną žmogų iš dvasinės ir medžiaginės tamsos į gyvenimo šviesą. Kartą Australijoje, Melburno mieste, ji aplankė vieną žmogų, apie kurio buvimą niekas beveik nežinojo. Kambarys, kuriame jis gyveno, buvo žiauriai apleistas ir nešvarus: nebuvo kambaryje nei saulės, nei elektros šviesos. Matyt, šis žmogus retai kada atitraukdavo lango užuolaidas. Jis neturėjo jokio artimo bičiulio ar draugo. Taigi, įžengusi į šį tamsų ir purviną kambarį, ji tuoj pat ėmė jį tvarkyti ir kuopti. Kambario šeimininkas pradžioje protestavo: „Prašau palikti mane ramybėje! Man čia viskas yra tvarkoje“. Bet Motina Teresė nenuleido rankų ir toliau tęsė savo darbą. Tarp visų šiukšlių kalno ji rado labai gražią, bet purvais apnokusią žibalinę lempą. Ją nuvaliusi ir net nupoliravusi Motinėlė paklausė: „Kaip gali būti, kad tokia graži lempa niekuomet pas tave nedega?“ Tada jis atsiliepė: „Kodėl aš ją turėčiau deginti, jei niekas manęs neaplanko ir aš esu niekam nereikalingas?“ Tada Motina Teresė jo paklausė: „Jei viena iš mano seserų tave vis aplankytų, ar tu pažadi šią lempą gražiai prižiūrėti ir ją deginti?“. „Taip“,- atsiliepė varguolio balsas. Netrukus dvi Motinos Teresės seserys pradėjo nuolat jį lankyti. Nepatikėsite, bet daugelis dalykų šio žmogaus gyvenime palaipsniui pasikeitė į gerąją pusę. Kartą atėjusioms seserims jis pasakė: „Sesutės, turbūt nuo šiol aš jau mokėsiu tvarkyti savo kambarį ir savo gyvenimą pats. Dėl Dievo meilės, prašau pasakyti tai pirmai seseriai, kuri atėjusi rado mane čia, kad jos uždegta gyvenimo šviesa, vis dar dega ir šviečia mano gyvenime ir mano širdyje“.

Šio sekmadienio Jėzus sugrįžta į Galilėją, kad atrastų ir pašauktų pirmuosius mokinius, kurie šio pasaulio akyse buvo tik menki ir neišsilavinę žvejai. Ar mūsų žinios, išsilavinimas ir padėtis visuomenėje bei dėl šio statuso daugelį apraizgiusi puikybė kartais nėra ta kliūtis, kodėl mes negalime pajausti Jėzaus prisilietimo prie mūsų, kodėl neišgirstame, kai Jėzus mus pašaukia vardu? Ar tik nesame tūnantys tariamo žinojimo ir išsilavinimo tamsybėje ir todėl nerandantys kelių į skaisčią gyvenimo šviesą?

Tai Jėzus, atsigręžkime į jį naujai ir mūsų gyvenimo indai bus atnaujinti bei papildyti Šv. Dvasios dovanomis, gyvenimo džiaugsmo ir dieviškos prasmės bei išminties.

Atgal | Į viršų

© Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko parapija, 2014
Sprendimas: Andy